Dziudo. KURO OBI (juodasis diržas)

Kėdainiuose įvykusiame Lietuvos dziudo čempionate pusantro šimto dziudo kovotojų susigrūmė dėl šešiolikos čempionų titulų. Septyni nugalėtojai, ant aukščiausio apdovanojimo pakylos laiptelio lipę ryšėdami ruduosius diržus, kartu su čempionų titulais pagal Nacionalinės dziudo asociacijos taisykles įgijo teisę užsirišti juodąjį diržą (kuro obi).

Metafora apie kovotojų meistriškumo simbolį – juodąjį diržą – pasakoja, kad mokinys pradeda savo kelią nuo balto diržo. Nuo liejamo prakaito per ilgalaikes pratybas diržas tamsėja, kol tampa juodas. Kita metafora – meistro gyvenimo saulėlydyje, kai pasiekiamas aukščiausias lygis, diržas vėl tampa baltu, taip pradedant gyvenimo ciklą iš naujo. Tai simbolizmas, be kurio Rytų kovos menas prarastų dalį žavesio.

Realesnė istorija apie juodojo diržo kilmę yra susijusi su loginiu stalo žaidimu GO. Jis atkeliavo į Japoniją iš Kinijos. XVII a. GO meistras Honinbo Dosaku įdiegė meistriškumo laipsnius DAN, o vėliau šia sistema pasinaudojo ir Jigoro Kano, kuris 1882 m. įkūrė  pirmąją dziudo mokyklą – Kodokan.

Pamažu DAN sistemą perėmė ir kitos kovos meno šakos.

Iš pradžių sistemą sudarė trys Kyu lygiai ir trys DAN laipsniai. Jauniesiems mokiniams suteikiamas Kyu lygis (jie vadinami mudansha), patyrusiems – DAN laipsnis (yudansha).

Jau 1883 m. pirmieji DAN suteikiami vėliau dziudo legendomis tapusiems Tomita Tsunejiro ir Shiro Saigo. Pagal pastarojo gyvenimo istoriją kino režisierius Akiro Kurosawa 1943 m. sukūrė dziudo sagą „Sanshiro Sugata“.

Pats Jigoro Kano kaip neeilinė asmenybė paliko ryškų pėdsaką tiek Japonijos, tiek viso pasaulio kovos menui ir sportui. Būdamas vos 22 metų, jis įkūrė tuo metu progresyvią kovos mokyklą. Čia be paplitusios tradicinės praktikos – formalaus kovos judesių atkartojimo (kata) – japonų kovos mokytojas įvedė laisvą kovą (randori), vėliau tapusią dziudo sporto pagrindu. Tam, kad mokiniai galėtų nevaržomai grumtis visa jėga ir greičiu, iš kovos arsenalo pašalinta visi veiksmai, kurie per randori kovą galėtų stipriai sužaloti partnerį. Tai lėmė greitą progresą ir netrukus Kodokan mokiniai buvo pajėgūs mesti iššūkį stipriausioms to meto Japonijos džiudžicu mokykloms.

 

 

 

1886 m. įvyko varžybos, nulėmusios Kodokan mokyklos ir kartu visos Japonijos kovos  meno vystymąsi. Tokijo policijos departamentas, siekdamas modernizuoti policijos pareigūnų pasirengimą kovai be ginklo, rinkosi efektyviausią metodiką. Tam buvo suorganizuotos dvikovos tarp dviejų stipriausių kovos mokyklų Kodokan ir Yoshin-ryu atstovų.

Yoshin-ryu mokykla buvo įkurta 1642 m., jos įkūrėjas, kovos meno žinovas, gydytojas Akiyama Shirobei Yoshitoki – džiudžicu legenda. Pasakojama, kad jis, pastebėjęs kaip nusvyrančio gluosnio šakos nusikratė jas slegiančio sniego ir atsitiesė nenulūžusios, sugalvojo principą: „Iš pradžių nusileisk, kad vėliau nugalėtum“. Šis principas tapo džiudžicu filosofijos pagrindu.

Vienos iš seniausių džiudžicu mokyklos ir Kodokan varžytuvėse iš  penkiolikos dvikovų tik dvi baigėsi lygiosiomis, o kitose pergalę iškovojo Jigoro Kano mokiniai. Netrukus Kodokan metodas tapo pagrindiniu rengiant pareigūnus, taip pat išpopuliarėjo šalyje ir išplito po pasaulį. Išaugo ir Jigoro Kano įtaka. 1909 m. Jigoro Kano tapo Tarptautinio olimpinio komiteto nariu.

Įdomesnių įvykių chronologija:

1882 m. Jigoro Kano įkuria kovos mokyklą Kodokan;

1883 m. Kodokan mokykloje įvedama Kyu-DAN sistema ir suteikiami pirmieji DAN;

1886 m. DAN laipsnio dziudo meistrai įgyja teisę ryšėti juodą raištį;

1895 m. suformuojamos penkios metimų grupės (Gokyo no Waza), skirtos nuosekliam Kodokan esminės technikos įsisavinimui. Kiekviena veiksmų grupė surišta su kitu, aukštesniu lygiu (Kyu).

1899 m. Japonijos kovos menų draugijos „Butokukai“ prašymu Jigoro Kano parengia pirmas bendras džiudžicu varžybų taisykles. Jos vėliau modifikuojamos: atsisakoma pavojingų veiksmų, įvedamos svorio kategorijos, standartizuojamas varžybų procesas. Tai tampa šiuolaikiniu dziudo varžybų reglamentu.

1907 m. pakinta apranga – tradicinė kimono keičiama į dziudogi (su prailgintomis kelnėmis ir rankovėmis, raištis pakeičiamas diržu).

                           

1919 m. „Butokukai“ oficialiai įtvirtina Jigoro Kano idėją – iš kovos meno (budžicu) išsivysto kovos kelias (budo). Kovos meno siaurą praktinį tikslą – kuo greičiau išeliminuoti priešininką – keičia asmens fizinio ir dvasinio tobulėjimo per kovos pratybas idėja. Kano džiudžicu pervadinamas į dziudo. Naujoje budo etikoje jaučiama švietėjiška Jigoro Kano įtaka – gerovė visiems (jita kyoei).

„Dziudo tikslas yra tobulėti fiziškai, intelektualiai ir morališkai visuomenės labui“, – teigė J.Kano;

1930 ir 1943 m. Kodokan įveda naujus diržus, skirtus ypatingai aukštiems DAN. Nuo šešto iki aštunto laipsnio skiriamas baltas-raudonas diržas (kohaku obi). Balta spalva simbolizuoja tyrumą, o raudona – intensyvumą. Aukščiausiems – devintam ir dešimtam – DAN pažymėti pradedamas naudoti raudonas diržas (aka obi);

1935 m. kaip papildoma motyvacija jaunesniems mokiniams  iš Europos pradėjo plisti spalvotų diržų sistema, kuri buvo skirta Kyu lygiams. Daugiausiai prie to prisidėjo Mikonosuke Kawaishi. Jis laikomas Prancūzijos dziudo tėvu. Manoma, kad tokia mintis jam kilo, pastebėjus šią tradiciją Londono Budokwai kovos klube (įkurtame 1918m.);

Spalvoti diržai Kyu lygiams (Nacionalinė dziudo asociacija)

 

 

 

 

1951 m. dziudo tapo tarptautiniu sportu – Paryžiuje įvyko pirmasis Europos čempionatas. Jame nebuvo svorio kategorijų, bet dalyviai buvo skirstomi į grupes pagal 1, 2 ir 3 DAN bei Kyu. Pastarojoje grupėje antrą vietą užėmė Anton Geesink iš Olandijos (būsimas pirmasis ne japonų kilmės pasaulio čempionas). Taip pat pirmenybėse buvo ir atvira grupė, kurioje galėjo dalyvauti visi norintys. Čia stipriausiu Europos dziudo kovotoju tapo prancūzas Jean de Herdt;

1956 m. pasaulio čempionatas įvyko Tokijuje ir absoliučiu nugalėtoju (nebuvo skirstoma į grupes ar svorio kategorijas) tapo japonas Shokichi Natsui;

1961 m. pirmą kartą pasaulio dziudo čempionatas vyko už Japonijos ribų ir jame pergalę pirmą sykį iškovojo ne japonas, o 198 cm, 120 kg olandų milžinas Anton Geesink, nugalėjęs buvusį čempioną Koji Sone;

1964 m. dziudo įtrauktas į olimpinių žaidynių programą. Kovos vyko keturiose svorio kategorijose ir, nors dominavo japonų sportininkai, didžiausią prestižą turinčioje atviroje kategorijoje čempionu vėl tapo Anton Geesink.

 

 

XX a. pradžioje Jigoro Kano švietėjiška veikla, kuri buvo nutaikyta į visuomenės gerovę, griežti moralės ir elgesio reikalavimai Kodokan mokiniams, stipriai disonavo su tuo metu ne itin gerą vardą turėjusiomis agresyviomis džiudžicu mokyklomis. Kano įtakojo, kad kovos menas, turėjęs daugiausia siaurą praktinę paskirtį – kuo efektyviau neutralizuoti priešininką – įgavo nauja kryptį – kovos kelią (budo), kuris skirtas asmenybės ugdymui per kovos pratybas. Kartu susiformavo ir nauja humanistinėmis vertybėmis grįsta dziudo etika. Būtent ji lėmė, kad pokario laikotarpiu, skirtingai nei kitos kovos menų kryptys, kurios buvo uždraustos kaip pernelyg militaristinės, dziudo veikla nebuvo apribota.

Geros manieros, agresijos valdymas tapo kovotojo brandos požymiu. Posakis „Dziudo prasideda ir baigiasi nusilenkimu“ atspindi vertybes, kurios yra išvardintos etikos kodekse. Nuo jų jaunieji mokiniai, peržengę mokyklos slenkstį, pradeda dziudo pamokas. Varžybų taisyklės griežtai draudžia bet kokią nepagarbą kolegoms, teisėjams ar visuomenei.  Laimėtojas, arogantiškai demonstruojantis savo pranašumą prieš nugalėtą priešininką, gali būti pašalintas iš varžybų. Dziudo etikos kodekso ir  gerų manierų (reigi) laikymasis turi įtakos sprendžiant dėl aukštesnio diržo suteikimo.

Dziudo yra griežtai kodifikuotas kovos metodas. Jo pradiniuose lygiuose mokiniai turi įsisavinti esminius dziudo veiksmų principus. Juos nuo balto iki juodojo diržo skiria griežtai apibrėžtų 40 metimų ir 32 veiksmai parteryje. Laikydamas diržo egzaminą mokinys privalo pademonstruoti pakankamus įgūdžius pritaikant veiksmus įvairiose situacijose.

Išskirtinės galimybės suteikiamos įvairių amžiaus grupių Lietuvos čempionams. Jaunesniųjų grupėse suteikiami Kyu lygiai (spalvoti) diržai, o suaugusiųjų – juodieji (kuro obi) diržai. Juodasis diržas simbolizuoja meistro lygį. Bet tai tik brandą pasiekusio dziudokos kelio pradžia. Siekiantys įgyti aukštesnius laipsnius, DAN meistrai turi dar įvaldyti papildomus 28 metimus, pademonstruoti improvizacijos įgūdžius kovose ir kiekvienam kitam laipsniui atlikti po vieną iš 6 oficialių Kodokan kata.

Įgyjantys aukštesnius laipsnius, dziudo meistrai nuo 6-tojo DAN įgauna teisę ryšėti raudoną-baltą diržą (kohaku obi). Tokie laipsniai suteikiami tiems, kurie prisidėjo prie dziudo teorijos vystymo, metodikų kūrimų ar aukštų auklėtinių sportinių pasiekimų.

9 ir 10 DAN suteikiamas tik iškiliausioms asmenybėms,  nuėjusioms ilgą ir garbingą kelią, dziudo veiklai paskyrusioms visą savo gyvenimą.

  • Nuo pat įkūrimo pradžios 1882 m. Kodokan suteikė tik penkiolika 10 DAN;
  • Tarptautinė dziudo federacija – tik penkis 10 DAN;
  • Kitos dziudo organizacijos taip pat pagal savo sistemą suteikė dziudo 10 DAN. Tarp jų – Mikonosuke Kawaishi, kuris yra laikomas Prancūzijos dziudo tėvu. Keiko Fukuda – pirmoji moteris įgijusi tokį laipsnį;
  • Iškiliausi Lietuvoje dziudo meistrai nusipelnė ryšėti raudoną-baltą diržą. 6-ąjį DAN laipsnį pasiekė ne vieną olimpietį paruošęs treneris Petras Vinciūnas, Panevėžio R.Sargūno sporto gimnazijos treneris Ričardas Balta, Alytaus miesto sporto centro treneris Zenonas Vencevičius ir ilgametė moterų rinktinės trenerė, mokslų daktarė Lolita Dudėnienė.

Susisiekite su mumis

daugiau įrašų

Eilinis LDF nesusipratimas…

Dziudo sporto visuomenė vėl sugluminta. Lietuvos dziudo federacijos vadovas Vigmantas Sinkevičius vakar žiniasklaidoje išplatino pranešimą, kuriame skundėsi dėl neva šalies dziudo sportininkams neskiriamų valstybės lėšų.

Read More »

Reakcija į LDF nepagrįstus priekaištus

Lietuvos dziudo federacija 2021-03-04 išplatino pranešimą   Dėl įžūlių manipuliacijų – LDF raginimas atsakingoms institucijoms Lietuvos dziudo federaciją pasiekė signalai dėl šį šeštadienį, kovo 6-ąją,

Read More »

Neisbaigiantys LDF akibrokštai…

Kad dziudo sporte nekvepia taika, patvirtino ir pastarieji įvykiai – vasario mėnesio savaitgaliais organizuoti Lietuvos dziudo federacijos čempionatai. Jau beveik tris metus viešojoje erdvėje diskutuojama

Read More »